5 Comments

  1. Visada buvau už donorystę, tačiau pati nedrįstu, nuo mažens jaučiu didelę fobiją ligoninėms. Žinau, kad su fobija reikia susidurti akis į akį, bet iki šiol negaliu to padaryti… Kraują duočiau nebent namie :))

  2. Aš kaip ir san, susigalvodavau begales priežasčių, kodėl negaliu duoti kraujo, kol vieną kartą Kraujo centro darbuotojai atkeliavo patys į ofisą. Nieko nebeliko – generalinis kraujo davė, skyriaus vadovė irgi, kolegos – kas be ko, tai teko ir man į apibintuotų rankų klubą įsirašyti ir kelis šimtus gramų kraujo nuleisti. Ir iš tiesų visai nebaisu buvo, o ir jausmas geras žinant, kad kažkam pagelbėjai..

  3. josole

    Vakar pirmąkart buvau tromobocitų donorė. Guli žiūri TV arba kalbiesi su šalia duodančiais kraujo žmonėmis.Seselės šokinėja kaip apie vaiką-gali pasijusti vos ne princesė.:) Labai visais donorais rūpinasi-tikrai. Nepastebi kaip greit prabėga laikas. Aš adatų ir kraujo bijau- tai nežiūrau į tą pusę, kol seselės duria. Yra malonu žinoti, kad darai gerą darbą- ir nugali savo baimes.

  4. josole, sveikinu su pirmu kartu! :) Smagu skaityti teigiamus atsiliepimus apie procedūrą, personalą.

  5. Silvija

    Donorystė man yra kažkas nepaprasto, kiek daug gali reikšti kitam žmogui mūsų pasirinkimas tapti donoru. O, kad trombocitai yra ilgiau užtrunkanti procedūra, nei kraujo donorystė žinau… tik vis dar esu tik kraujo donore buvusi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *