Savo interneto paslaugų tiekėju nesiskundžiu – greičio pakanka, sutrikimai reti. Vakar internetas dingo. Įjungtas ar išjungtas kabelis, nedega WAN lemputė maršrutizatoriuje. Taip yra buvę prieš kelis metus – tuomet buvo pavogtas šakotuvas iš kažkurios laiptinės. Kaip yra šį kartą, sužinosiu vakare – ateis meistrai. Tikiuosi greitai atgauti savo internetą.
Pasižvalgiau po skydine. Keletas vaizdelių:
Jei jau apie žaisliukus… Praeitą savaitę sulaukiau Asus EEE PC 901 internetinio kompiuterio. Nors ASUS recommends Windows® for everyday computing, pasirinkau variantą su GNU Linux operacine sistema. Anksčiau ar vėliau instaliuosiu Ubuntu.
Mielas mažas kompiuteriukas. Žiūrint į įprastus nešiojamuosius kompiuterius, jie atrodo dideli kaip drambliai. Džiugina darbo iš akumuliatoriaus trukmė – daugiau nei 5 val. netaupant. Nedžiugina tai, kad nebuvo paprasto būdo pasirinkti lietuvišką klaviatūros išdėstymą (kiniški yra bent 6). Apie tai kadaise rašė ir Iemushka.
Dar mažai su juo žaidžiau, tad daugiau įspūdžių parašysiu vėliau.
Vidmantas rašė apie „Senukų“ požiūrį į klientus. Prisiminiau ir aš susidūrimą su „Senukų“ apsauginiais.
Tai nutiko prieš keletą metų Šv.Kalėdų išvakarėse. Su broliu po darbų nuvažiavome į „Ermitažą“, nupirkome šviestuvą ir jam lempučių.
Pakeliui užsukome į „Senukus“, kažką pirkome. Kasininkė paprašė parodyti, ką turiu kuprinėje. Tik atsegęs užtrauktuką pamačiau 5 ar 6 lemputes, kurias įsigijome „Ermitaže“, ir supratau, kad bus bėdos. Paprašė parodyti čekį. Parodžiau, bet to neužteko. Pakvietė apsauginį ir paskambino salės darbuotojui, kad suskaičiuotų lemputes. Atėjusiam apsauginiui taip pat parodžiau čekį ir pasiūliau peržiūrėti stebėjimo kamerų vaizdo įrašus, kad įsitikintų, jog tame lempučių skyriuje net nebuvau. Jis paaiškino, kad labai sudėtinga peržiūrėti įrašą ir labai ilgai užtruks. Viskas baigėsi, kai salės darbuotojas paskambino ir pasakė, kad lempučių netrūksta.
Belieka tik spėlioti, kaip istorija būtų pasibaigusi, jei nebūčiau turėjęs kasos čekio arba trūktų nors vienos lemputės…
Po kurio laiko vėl teko eiti į „Senukus“ ir vėl su kuprine. Apsauginė liepė kuprinę pasidėti į spintelę. Paklausta, kas atsakys, jei dings mano turtas, tegalėjo pasakyti, kad niekam dar nedingo… Žinoma, kuprinės toje spintelėje nepalikau.
Tiesa, keletą kartų klausė ir „BMS“ (Lukšio g.) apsauginiai, ką turiu kuprinėje ir pasiūlė ją padėti į spintelę. Tačiau išgirsdavę atsakymą, kad nešuosi fotoaparatą ir/ar kompiuterį, leisdavo eiti ir jokių problemų nekildavo.
Vakar kino teatro ekraną išvydo metus kurtas G.Beinoriūtės filmas „Balkonas“. Minėjau, kad nekantrauju jį pamatyti. Trečiadienį nusipirkau vieną paskutiniųjų bilietų į šio trumpametražio filmo premjerą. Ne bet kokio – šilto ir šviesaus lietuviško filmo apie vaikus.
Į premjerą susirinko beveik visa kūrybinė grupė, o prieš filmą buvo rodomos nuotraukos iš filmavimo. Elzbieta Degutytė (Emilija) ir Karolis Savickis (Rolanas) sakė, kad jiems patiko vaidinti ir mielai vaidintų kituose filmuose.
Rolano tėvai išsiskyrę ir jis su tėčiu atsikrausto gyventi į daugiabutį mažame miestelyje. Gretimame bute gyvena Emilija. Jos tėvai taip pat ties skyrybų riba. Vaikai susipažįsta ir bendrauja per balkoną. Pažintis virsta į draugystę ir jie išsiruošia į pirmąjį pasimatymą. Jau ne balkone.
Filmas įdomus ir tuo, kad jo veiksmas vyksta devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai aš buvau kiek jaunesnis nei vienuolikmečiai Emilija ir Rolanas. Mėlynos ir rudos mokyklinės uniformos, kuprinės, juostinis magnetofonas, geltona cisterna su užrašu КВАС, automobiliai Москвич ir Запорожеч – viskas pažįstama…
Visoje Lietuvoje filmas rodomas nuo šiandien.
Vakar buvau Katie Melua koncerte. Prisipažinsiu, kad iki šiol žinojau gal 4 šios dainininkės dainas, bet pamatęs reklamą iš karto nusprendžiau, kad eisiu į koncertą. Patiko. Labai.
O ir publika dainininkę sutiko šiltai – beveik kiekvieną dainą pasitikdavo plojimais, o po koncerto dar ilgai netilo aplodismentai. Grįžusi į sceną Katie Melua sudainavo dar tris dainas, kurių dauguma klausė stovėdami.
O dabar galima pabambėti? Ne, ne apie prastoką garsą grojant 4FUN, ne apie pilnas automobilių stovėjimo aikšteles, ne apie pusvalandžio pertrauką (vietoj skelbtos 10 min.), ne apie vėluojančius ir tamsoje ieškančius vietų žiūrovus.
Pasakykite man, kam reikia fotografuoti iš salės galo ar vidurio su blykste?! (Aš jau nekalbu apie tai, kad „į renginius negalima įsinešti maisto ir gėrimų, video ir foto kamerų“). Bet tie mobiliakiniai filmuotojai nors netrukdo, tik juokingai atrodo…
Ilgai lauktos nuotraukos iš Viniaus blogerių susitikimo.
Norite išvysti nuotraukas iš Vilniaus blogerių susitikimo? Pataikėte ten, kur reikia. Nuotraukų dar nesukėliau nei į kompiuterį, nei kur nors į internetą. Bet jos bus – laukite tęsinio!
p.s. kam ten meldėsi Justinas?